Dievo tautos tikėjimas bręsta kelionėje, sakė popiežius Pranciškus ketvirtadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje. Apie tai kalbama šios dienos pirmajame skaitinyje iš Apaštalų darbų. Paulius aiškina išganymo istoriją – pradėdamas nuo protėvių ir žingsnis po žingsnio priartėdamas prie Kristaus. Pasak popiežiaus, žiūrėdami į savo istoriją, panašią raidą matome ir kitų dalykų suvokime. Tarkim vergystė – praeityje ji buvo priimama kaip suprantamas dalykas, tačiau šiandien mes į ją žiūrime kaip į didžiausią neteisybę ir nusikaltimą.
„Pagalvokime apie vergystę. Kai ėjome į mokyklą, mus mokė apie vergystę, apie tai ką vergai darė, kaip juos gabendavo iš vienos vietos, parduodavo kitoje; Lotynų Amerikoje jie buvo parduodami ir perkami. Tai juk mirtina nuodėmė. Šiandien mes taip sakome. Tačiau tuomet taip nemanyta, tuomet buvo manoma, kad tai žmonės, kurie neturi sielos. Prireikė nueiti tam tikrą kelią, kad aiškiau suvoktume tikėjimą, kad aiškiau suvoktume moralę. „Tėve, ačiū Dievui, kad šiandien nėra vergystės“ Kaip gi nėra! Tačiau šiandien bent jau žinome, kad tai mirtina nuodėmė. Mes nuėjome panašų kelią ir mirties bausmės klausimu; anksčiau tai buvo normalu, o šiandien sakome, kad mirties bausmė nepriimtina“.
Dievo tauta keliauja ir kaskart vis geriau suvokia savo tikėjimą. Kelionės tikslas – tai laiko pilnatvė. Viena laiko pilnatvė jau buvo pasiekta Kristui atėjus. Dabar keliaujame į visos žmonijos laiko pilnatvę. „Dievo tauta keliauja. Visada. Jei Dievo tauta sustoja, ji save, kaip asilaitį, įkalina ankštame tvartelyje. Jei nekeliauja – nesistengia suprasti, nepagilina tikėjimo, meilės, nenuskaistina sielos. Yra ir trečioji laiko pilnatvė – mūsų asmeninė. Kiekvienas iš mūsų keliaujame į savo laiko pilnatvę. Kiekvienas iš mūsų pasieksime tą pilnatvės akimirką kai mūsų gyvenimas baigsis ir sutiksime Viešpatį. Ir tai bus mūsų akimirka. Asmeninė. Mes visi kartu keliaujame į antrą visos Dievo tautos laiko pilnatvę. Prisiminkime apaštalus, pirmuosius skelbėjus, kurie pirma mūsų keliavo, suprasdami, kad Dievas myli savo tautą, kuri visada yra kelionėje“.
Ketvirtadienio ryto Mišių homilijoje popiežius prašė pamąstyti ir apie tas akimirkas kai eidami išpažinties meldžiame Dievą atleidimo. Tai irgi turi būti suvokiama kaip žingsnis kelionėje į laiko pilnatvę. „Turiu suprasti, kad esu kelionėje, einu kartu su keliaujančia tauta, ir kad galbūt jau šiandien, rytoj, o gal po trisdešimties metų stosiu Viešpaties akivaizdon. Jis mūsų nepalieka, jis mus lydi kelionėje. Paklauskime savęs: ar eidamas išpažinties aš apie tai pagalvoju? Ar pagalvoju, kad esu kelionėje, kad kiekvienas žingsnis mane vis labiau priartina prie Viešpaties, prie mano laiko pilnatvės? Tai yra didelė Dievo gailestingumo dovana“. (Vatikano radijas)
